Bendra informacija

Apie būtinybę įvesti vienodą visoje Europoje skubios pagalbos telefono numerį pradėta kalbėti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tokio numerio poreikio atsiradimą lėmė nuolat ir sparčiai didėjantis keliaujančiųjų į kitas Europos valstybes skaičius ir siekis užtikrinti keliaujančiųjų saugumą.

Tuomet kiekvienoje valstybėje veikė „savi“ atskirų pagalbos tarnybų pagalbos telefono numeriai, kuriuos keliautojams būdavo sunku įsiminti ar net sužinoti. Svečioje šalyje nelaimę patyrę ir streso apimti keliautojai, užuot nedelsdami paskambinę pagalbos tarnyboms, pirmiausia turėdavo prisiminti ar susižinoti kokiu numeriu kurią tarnybą išsikviesti. Dėl tokio uždelsimo buvo gaištamas tokiose situacijoje itin brangus laikas, o tai keldavo žmonių grėsmę sveikatai ar net gyvybei.

1976 m. Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencija (CEPT) savo rekomendacijoje T/SF1 pasiūlė numerį 112 naudoti kaip bendrąjį Europos skubaus iškvietimo telefono numerį.

1991 m. liepos 29 d. Europos Bendrijų Tarybos sprendimu 91/396/EEB „Dėl bendrojo Europos skubaus iškvietimo telefono numerio įdiegimo“ Europos Sąjungos valstybės narės buvo įpareigotos ne vėliau nei iki 1996 m. gruodžio 31 d. užtikrinti, kad viešuosiuose telefono tinkluose, integruotų tarnybų tinkluose ir viešuosiuose mobiliojo ryšio tinkluose būtų įvestas bendrasis Europos skubaus iškvietimo telefono numeris 112, kuris galėjo būti įdiegtas greta visų kitų esamų nacionalinių pagalbos telefono numerių.

Vėliau su numerio 112 veikimo užtikrinimu susijusios nuostatos buvo perkeltos į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB „Dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva)“, kurios 26 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad:

  • be kitų nacionalinių reguliavimo institucijų nurodytų nacionalinių skubaus iškvietimo telefono numerių, visi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų galutiniai paslaugų gavėjai, įskaitant ir taksofonų naudotojus, galėtų nemokamai paskambinti numeriu 112;
  • surinkus numerį 112, į skambučius būtų tinkamai atsakoma ir būtų aptarnaujama pagal tinklų technologines galimybes taip, kad atitiktų nacionalinius pagalbos tarnybų sistemos organizacinius reikalavimus;
  • įmonės, eksploatuojančios viešuosius telefono ryšio tinklus, pasirūpintų, kad informacija apie tai, iš kur skambinama vienu Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112, būtų prieinama pagalbos tarnyboms, kiek techniškai įmanoma;
  • piliečiai būtų pakankamai informuoti apie vieną Europos skubaus iškvietimo telefono numerį 112 ir jo naudojimą.

Šias Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatas turėjo įgyvendinti ir Lietuva. Bendrasis pagalbos telefono numeris 112 nuo 2004 m. gegužės 1 d. veikia visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visuose viešojo telefono ryšio tinkluose.

Šiuo metu pagalbos skambučius numeriu 112 Vilniaus miesto teritorijoje ir su ja besiribojančioje Vilniaus rajono dalyje administruoja Bendrasis pagalbos centras. Likusioje Lietuvos dalyje pagalbos skambučiai numeriu 112 siunčiami teritorinėms policijos įstaigoms.

Planuojama, kad iki 2009 m. Bendrojo pagalbos centro veikla bus išplėsta ir visi pagalbos skambučiai numeriu 112 bei senaisiais pagalbos numeriais bus administruojami centralizuotai visoje Lietuvoje.